Kalija ant Šimonytės politinio lavono

Lapių medžioklė su gerom žiniomis. Spauskite čia https://youtu.be/58bh01oDZc8 ir nusistatykite priminimą. Arba paveikslėlį - Landsbergį arba Šimonytę - pasirinktinai.

Apie įdomius viešos erdvės tono pokyčius ir galios signalus. Arba: kaip reaguojama į tam tikrus

įvykius, kaip norima, kad jie būtų matomi, ir ką galime numanyti stebėdami tiek įvykius, tiek

reakcijas ir interpretacijas.

LRT generalinio direktoriaus rinkimai praėjusį antradienį.

Be abejo, dabar tinė direktorė, Monika Grabačiauskaitė-Budrienė, padarys viską, kad būtų

perrinkta, o nuo to priklausys ir daugybės kitų paskutiniais metais išsikerojusių veikėjų likimai.

Įskaitant didžiąją partiją ir jos satelitus - Monika yra jų vartai į žurnalistika apsimetančią

propagandą, kuri jau ne šiaip skleidžia savo dainelę apie „aukštesnio išsilavinimo aukštesnių

pajamų didmiesčių jaunimą“ („jaunimu“ tampi net jei tau septyniasdešimtmetis artėja, jei tik

vartoji ir tiki LRT, bet jei LRT įspūdžio nedaro – tapsi „nueinančia karta, sovietmečio atgyvena“,

net jei tau dvidešimt keli; su išsilavinimu ir pajamomis irgi panašiai), bet atviru smurtu kėsinasi į

kitų kitas daineles. Ir net Vilniaus universiteto savininku, kaip matėme, bando tapti.

Pasak panikuojančio buvusio mero buvusio padėjėjo, žinomo trolių ferma, čia - svarbiausi

rinkimai šiemet, t.y. Monika LRT direktoriaus poste - svarbiau už visus merus kartu sudėjus.

Dar prieš rinkimams įvykstant, Delfi (kurio redaktore ji buvo prieš iškeliaudama į aukštesnes

pareigas) paskelbia seriją visiškai korektiškų publikacijų tiek apie Monikos išpuolį prieš

doc.Jūratę Mažylę, tiek apie bandymą nutildyti žurnalistą Virginijų Savukyną, tiek apie adekvačią

Žurnalistų sąjungos reakciją, tiek apie jai vadovaujant LRT vykdytus įtartinus pirkimus be

konkursų, korupciją, nepotizmą ir pinigų plovimą.

Nieko panašaus nematėme ir net negalėjome įsivaizduoti anksčiau: taip apie LRT kalbėti nebūtų

sau leidęs joks „nemarginalinis“ kanalas, nerizikuodamas po valandos virsti „marginaliniu“.

Vadinasi, signalas, jog netgi buvę pavaldiniai ir buvę namai tik ir laukė progos nusimesti

apinasrį: taip būna, kai vadovaujiesi Niccolo Machiavelli patarimu „Tegul nemyli, kad tik bijotų“

(o ji tikrai vadovaujasi, Machiavellio „Valdovas“ - turbūt vienintelė jos skaityta filosofinė knyga).

Bijos tol, kol tikės, kad esi galingas ir baisus, bet pamatę silpnumo ženklus teisėtai nusikratys,

kai tik galės. O silpnumo ir pararandamos įtakos ženklus ištransliavo netgi ji pati, reikalaudama

ne pagal protokolą atviro balsavimo tiek mobingo prieš dėstytoją posėdyje, tiek būsimame

savęs perrinkimo LRT direktore procese. Ir slapto nuo visuomenės posėdžio už uždarų durų.

Primygtinai reikalauti slapto posėdžio gali tik turintis, ką slėpti, o reikalauti atviro balsavimo gali

tik tas, kas valdo ne pagarba ir pasitikėjimu, o baime – tikėdamasis, kad niekas neišdrįs, nors

norėtų, balsuoti prieš. O kad norėtų – ji numano. Taip ir nutiko – rinkimai neįvyko niekam

nesurinkus daugumos, t.y. bent pusei jos pačios komandos balsavus prieš. Pakartotiniai rinkimai

birželį, visiems jau žinant, kad laikosi ji tik „pyrago ir botago“ metodu, ir pastarieji resursai

senka.

Antras galios signalas – kitos „geriausia kas mums nutiko“ atramos žiniasklaidoje, ištikimieji

Edmundas Jakilaitis ir Andrius Tapinas prisiminė kažkada žurnalistais buvę ir ėmė domėtis

naujosios „Lietuvos geležinkelių grupės“ (LTG) korporatyvinių reikalų direktorės

Agnės Belickaitės ryšiais su Laisvės partija, asmenine pažintimi su Aušrine

Armonaite ir, vadinasi, viešų ir privačių interesų konfliktu. Užuot nepastebėję arba

gyrę, gynę ir liaupsinę.

Žinoma, ne sąžinė ar profesinė garbė juose pabudo, o pajuto, kad šeimininko

galios silpsta, tad laikas priminti jam kontraktą ir kad būna ir kitų šeimininkų.

Trečias galios signalas – publikacija delfi pavadinimu “Sutaria: Šimonytė peržengia ribas”.

Sutaria kalbinami įvairūs komunikacijos ekspertai.

Pvz., Linas Kontrimas premjerės retoriką adekvačiai įvertina kaip “žemo lygio”, o ir apskritai,

anot jo, viešiems oficialiems asmenimis taip bendrauti tarpusavyje nedera.

„Mano nuomone, tai Lietuvą grąžina į rusiškąją stilistiką, kur žmogaus apipylimas purvu, o ne

analizavimas jo veiksmų arba konfrontavimas prieš jo idėjas būtų didesnė vertybė“, – dėstė L.

Kontrimas.

Taigi, iš esmės ją, premjerę, jis demaskuoja kaip rusiškosios kultūros skleidėją, kitaip tariant

vatinkę. Ir tai – įspūdinga.

Retorika tikrai, švelniai tariant, žemo lygio, bet ne, anaiptol ne dėl “rusiškos stilistikos”: čia

visiškai lietuviška specifinio socialinio sluoksnio stilistika, kokios atitikmenų galime rasti bet

kurios visuomenės atitinkamuose socialiniuose sluoksniuose – tiek rusiškuose, tiek vokiškuose,

tiek anglosaksiškuose.

Etniniai parametrai niekuo dėti ir apeliacija į juos komunikacijos specialistui garbės nedaro – net

galime tai vertinti kaip komišką bandymą suversti kaltę dėl mūsų premjerės “Kremliui” arba

“sovietinei patirčiai”: tai jis, “Kremlius”, įtaisė aukščiausiuose mūsų šalies postuose menkus,

primityvius, vulgarius žmogelius!

Tačiau įspūdingas pats faktas, kad tokios insinuacijos pasirodo dabar pagrindinėse medijose,

užuot toliau teisinus ir liaupsinus.

Matant, kaip premjerė komunikuoja feisbuke, pasak jo, galima suabejoti, kaip jai tai sekasi

daryti kitose srityse, tai yra valdant valstybę. „Kaip mes galime būti tikri, kad tam tikri

dirgikliai žmogaus neišves iš pusiausvyros, pavyzdžiui, svarbių derybų metu?

Žinoma, galima. Ir reikia.

Kitas pakalbintas specialistas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto mokslininkas

Andrius Šuminas komentuoja taip: „Iš vienos pusės, dabartinė premjerė pasižymi savita,

kandžia, ironiška kalba ir komunikacija, jai tai yra būdinga. Iš kitos pusės, ar tokių žodžių

vartojimas yra tinkamas tokio rango ir tokią poziciją užimantiems politikams? Vis tik galėtumėte

tikėtis, kad aukščiausius postus užimantys politikai išlaikys gerą politikos lygį ir nenusileis iki

tokių žodžių vartojimo. Reikėtų kalbėti ir bendrąja prasme apie mūsų politinės kultūros eroziją“.

Kritika čia įpinta vis dėlto į pataikavimą: “savita”, “kandžia”, “ironiška”, o nesivaldantis

blevyzgojimas vadinamas “komunikacija”.

Ne, nei savita (taip kalba tamsūs stoties rajono užkaboriai ir pigių aludžių lankytojai), nei

ironiška. Ničnieko ironiško nėra tose blevyzgose, nebent manysime, kad iš tiesų intencija buvo

pagirti jų taikiniu tapusią Seimo narę (ironija, priminsiu, yra tiesiog retorinė priemonė perteikti

priešingai pranešimo prasmei, nei tiesioginė pažodinė).

Trečias ir paskutinis straipsnyje kalbintas pašnekovas, viešojo kalbėjimo ir komunikacijos

lektorius Igoris Vasiliauskas, irgi vertina panašiai: „Ingrida, mano giliu įsitikinimu, sureagavo

neteisingai. Aš neabsoliutinčiau, kad politikai perėmė [O. Šurajevo leksiką], bet jie tarsi pratęsė

tą patį žemą komunikacijos lygį. Jie nuėjo tuo pačiu keliu”.

Perėmė, perėmė, kaip tik tokią – ir įvardinti tai nevyniojant į pūkus nėra joks “absoliutinimas”.

Beje, atkreipkime dėmesį į šį jaukų “Ingrida” (arba “Olegas”) netgi kompanijos kritikų lūpose:

kurios dar partijos politikai buvo intymiai familiariai viešumoje vadinami vardais? Taip

sugnalizuojama, kad “Ingrida” – “mūsų”, draugužė iš gretimos laiptinės: kaip tokia, artima ir

sava, nepasitikėti? Rinkėjai juk “tokie kvaili”, kad, parimdami premjerės vadimą “Ingrida”,

nepastebės, jog ta draugužė – visai ne jų.

Ir ketvirtasis savaitės galios signalas – „geriausia, kas mums nutiko“ vieša desperacija.

Netgi pati LRT publikuoja straipsnį (tiesa, vis dar šiaip taip vyniojantį į pūkus ir pataikaujantį),

pavadinimu:

https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1942455/arogancija-ir-isgaravusi-landsbergio-lyderyste-

kodel-konservatoriai-laimejo-vilniu-bet-neteko-lietuvos-meiles

Lyderystė išgaravo?

Meilės neteko?

Tarsi ta lyderystė ar meilė kada nors būtų buvusi!

“Daugiau partijos pirmininko rinkimuose nebedalyvausiu“, – Pareiškė, negalėdamas nematyti

rinkimų rezultatų, G. Landsbergis.

“Manau, kad tai yra svarbus, reikšmingas signalas, ir, tiesą sakant, neabejoju, kad tai taps

būsimos partijos krypties ir diskusijų, renkantis būsimą partijos pirmininką ar pirmininkę,

dalimi. Norėčiau tikėti, kad tas signalas, išgirstas apie šiuos rinkimus, taps pozityvia paskata

tolimesnei partijos krypčiai“, – pridūrė G. Landsbergis.

Irena Degutienė: „Objektyviai vertinant, tai tikrai yra nesėkmė. Negaliu pasakyti, kad

triuškinamai pralaimėjo, bet tai nesėkmė“, – apie menkesnį gautų mandatų skaičių sako

politikė.

Ieškoma priežasčių ir kaltųjų (“Laisvės” partija; dabar garsiai kalbama, kad konservatorių

frakcijos Seime palaikymas „laisviečių“ projektams sumažės) – randamos visos, išskyrus

tikrąją, esminę: visa šalis pagaliau suprato, kas tokie ją valdo.

Seimo narys Audronius Ažubalis: taip nutiko, nes partija šiandien „šiek tiek dreifuoja į

Laisvės partijos pusę“, be to, partija dažnai matoma kaip elitistinė, toli nuo eilinių žmonių

esanti partija. „Arogancija, reikia pripažinti, yra būdinga kai kuriems partijos atstovams. O

politikoje arogancija yra savižudiškas dalykas”.

Ne, tai nei elitizmas, nei arogancija. Tai tik konservatorių paguodos pasakėlė sau patiems: jie

įsivaizduoja esą nubausti už tai, kad jie - elitas (juk “žmonės” elito nemėgsta), esą jie YRA

elitas ir matomi kaip elitas ir DĖL TO nemėgstami: nepakamai nusileidžia iš savo dvasinių

aukštumų, “žmonės nesupranta” (Premjerė, tiesa, pabandė “paprasčiau” – bet žmonės buvo net

ir tam pertamsūs: nesuprato).

Nieko panašaus – jie nėra elitas ir niekas jų taip nemato, niekas elitu nelaiko – tik jie patys

save. Napoleonu tampi ne kai pats save juo laikai ir įtikini dar tris palatos pacientus, o kai

laimi mūšius ir už tave mirti pasiruošusi ištisa armija. Aristokratu tampi, kai esi išties

moraliai, išsilavinimu, intelektualiai pranašesnis už daugumą, ar bent sugebi palaikyti šią

iliuziją atitinkamomis manieromis, dekoru – bet ne tada, kai tiesiog skelbiesi esąs geresnis ir

drabstaisi aplink panieka. Vulgarumas ir darželinuko lygio užgauliojimai - ne arogancija .

Visuomenės dugnas arogantišku nebūna, O čia būtent jis – tikrasis visuomenės dugnas, kuriuo

nesiliaujama būti gavus diplomą (ypač dabar, kai jo gavimui nebereikia jokių intelektinių

kompetencijų nei netgi skaityti, nei netgi raštingu būti – pakanka susimokėti ir pasėdėti) ar

prasibrovus į aukštas pareigas. Arogancija yra nemaloni, bet vis dėlto aukštesniame būties

lygyje atsirandanti savybė.

Pralaimėjo ne todėl, kad “blogai parinko komunikaciją” ar buvo “per liberalūs” mūsų “per

konservatyviai visuomenei”. Ar kad netyčia nutiko bėda vienam jos nariui įsipainioti į reto

bjaurumo skandalą.

Pralaimėjo todėl, kad – kad ir kokią “naują kryptį” tikėtųsi sukurpti (tuo dar kartą

išsiduodami, kad žiūri į piliečius kaip sukčius vertelga į maustomus pirkėjus: kokį čia kitą

eliksyrą jums pasiūlyti, jei senojo nebeperkate?) – pasimatė tikrasis, neįtikėtinai ciniškas jos

turinys: tie žmonės kalba ir elgiasi kaip Šimonytė ne iš “nesivaldymo”, “nepagalvojimo” ar

atsitiktinai – pagal savimi patenkintą vulgarumą, oportunizmą, valią pataikauti, besąlygišką

klusnumą, ekstremaliai įžūlų chamizmą ir nuoširdų įsitikinimą, kad visi kiti – dar ribotesni ir

blogesni, todėl privalo tapti valdiniais, jie atsirenka “savus”, tai ir yra vienintelis juos

vienijantis dalykas. Taip jie natūraliai bendrauja tarpusavyje ir kitaip nebemoka – ta leksika,

tas, kaip jie vadina, “humoras”, yra oras, kuriuo jie kvėpuoja. Jei žmogus bukai pasipūtęs,

įžūlus ir vulgarus – drąsiai galima spėti (ir beveik visada pataikyti), jog priklauso TS-LKD

arba jos butaforiniams dariniams, arba už juos balsuoja.

Partija pati aiškiai supranta neturinti jokios ideologijos, jokių pažiūrų – išskyrus tas, “kurių

reikia”, kad išsilaikytum valdžioje; ir nieko, jokio sluoksnio, jokios visuomenės dalies

neatstovauja – tik negrabiai apsimeta atstovais, prieš tai tyčia pati primesdama fiktyvią

poliarizaciją, jie tą sąmoningai vadina “elektorato kūrimu”. Pvz., iš pradžių bandė susikurti

lygioje vietoje elektoratą baugindama gėjais ir feministėmis, ir apeliuodama į amerikietiškas

“šeimos vertybes”, vėliau (pamatę, kad nusisuka jaunimas) – atvirkščiai, pagamino produktą

“jaunimui”, pasitelkė LGBT ir feministes bauginti visiems kitiems.

Gal anas minėtas straipsnis apie Šimonytės “peržengtas ribas” – kaip tik toks naujos krypties

signalas, kai konservatoriai suvaldys per jėgą savo prigimtinę leksiką, mes “Laisvės” partiją ir,

užsikabinę ant kaklų rožinius, kaip kadaise, vėl ims plėšytis marškinius dėl “krikščioniškų

vertybių”?

Gal, bet tai – signalas mums: kas jie tokie ir kad pasikabins po kaklu, pagal aplinkybes,

kryželį, Dovydo žvaigždę, svastiką, tautinę juostelę, kūjį su pjautuvu, vaivorykštę, ultra-

šeimyninę atributiką ar Klauso Švabo portretą, kad tik jūs, kuriuos jie laiko nuosava paveldėta

avinų banda, vėl juos išrinktumėte, o jie privačiai tyčiotųsi ir niekintų dar labiau, tik tą bandytų

šiek tiek patraukti nuo viešumos akių.

Ne, jie nepasikeis. T.y išoriškai be problemų pasikeis į bet ką – kad tik išliktų tuo, kuo yra:

tokiais, kokie įsinarsino atvirai pasirodyti rankas atrišusiu “pandeminiu” laikotarpiu.

Kaip tik tą jie dabar bandys: išoriškai atsiribos nuo “Laisvės” partijos, gal net ims pagarbiau

viešai šnekėti, gal net “atsiprašys už klaidas”, gal net persivadins partiją kitaip, gal net

demontuos ją ir įsteigs naują, į kurią visi, pasivadinę “jauna nauja jėga”, sušoks. Toliau

tikėdami tuo, kuo tiki: kad rinkėjai – kvailesni už juos, nepaprastai kvaili, todėl nieko

nepastebės ir subalsuos.