Rūta Janutienė
Kalija ant Šimonytės politinio lavono
Atnaujinta: 03-27
Lapių medžioklė su gerom žiniomis. Spauskite čia https://youtu.be/58bh01oDZc8 ir nusistatykite priminimą. Arba paveikslėlį - Landsbergį arba Šimonytę - pasirinktinai.
Apie įdomius viešos erdvės tono pokyčius ir galios signalus. Arba: kaip reaguojama į tam tikrus
įvykius, kaip norima, kad jie būtų matomi, ir ką galime numanyti stebėdami tiek įvykius, tiek
reakcijas ir interpretacijas.
LRT generalinio direktoriaus rinkimai praėjusį antradienį.
Be abejo, dabar tinė direktorė, Monika Grabačiauskaitė-Budrienė, padarys viską, kad būtų
perrinkta, o nuo to priklausys ir daugybės kitų paskutiniais metais išsikerojusių veikėjų likimai.
Įskaitant didžiąją partiją ir jos satelitus - Monika yra jų vartai į žurnalistika apsimetančią
propagandą, kuri jau ne šiaip skleidžia savo dainelę apie „aukštesnio išsilavinimo aukštesnių
pajamų didmiesčių jaunimą“ („jaunimu“ tampi net jei tau septyniasdešimtmetis artėja, jei tik
vartoji ir tiki LRT, bet jei LRT įspūdžio nedaro – tapsi „nueinančia karta, sovietmečio atgyvena“,
net jei tau dvidešimt keli; su išsilavinimu ir pajamomis irgi panašiai), bet atviru smurtu kėsinasi į
kitų kitas daineles. Ir net Vilniaus universiteto savininku, kaip matėme, bando tapti.
Pasak panikuojančio buvusio mero buvusio padėjėjo, žinomo trolių ferma, čia - svarbiausi
rinkimai šiemet, t.y. Monika LRT direktoriaus poste - svarbiau už visus merus kartu sudėjus.
Dar prieš rinkimams įvykstant, Delfi (kurio redaktore ji buvo prieš iškeliaudama į aukštesnes
pareigas) paskelbia seriją visiškai korektiškų publikacijų tiek apie Monikos išpuolį prieš
doc.Jūratę Mažylę, tiek apie bandymą nutildyti žurnalistą Virginijų Savukyną, tiek apie adekvačią
Žurnalistų sąjungos reakciją, tiek apie jai vadovaujant LRT vykdytus įtartinus pirkimus be
konkursų, korupciją, nepotizmą ir pinigų plovimą.
Nieko panašaus nematėme ir net negalėjome įsivaizduoti anksčiau: taip apie LRT kalbėti nebūtų
sau leidęs joks „nemarginalinis“ kanalas, nerizikuodamas po valandos virsti „marginaliniu“.
Vadinasi, signalas, jog netgi buvę pavaldiniai ir buvę namai tik ir laukė progos nusimesti
apinasrį: taip būna, kai vadovaujiesi Niccolo Machiavelli patarimu „Tegul nemyli, kad tik bijotų“
(o ji tikrai vadovaujasi, Machiavellio „Valdovas“ - turbūt vienintelė jos skaityta filosofinė knyga).
Bijos tol, kol tikės, kad esi galingas ir baisus, bet pamatę silpnumo ženklus teisėtai nusikratys,
kai tik galės. O silpnumo ir pararandamos įtakos ženklus ištransliavo netgi ji pati, reikalaudama
ne pagal protokolą atviro balsavimo tiek mobingo prieš dėstytoją posėdyje, tiek būsimame
savęs perrinkimo LRT direktore procese. Ir slapto nuo visuomenės posėdžio už uždarų durų.
Primygtinai reikalauti slapto posėdžio gali tik turintis, ką slėpti, o reikalauti atviro balsavimo gali
tik tas, kas valdo ne pagarba ir pasitikėjimu, o baime – tikėdamasis, kad niekas neišdrįs, nors
norėtų, balsuoti prieš. O kad norėtų – ji numano. Taip ir nutiko – rinkimai neįvyko niekam
nesurinkus daugumos, t.y. bent pusei jos pačios komandos balsavus prieš. Pakartotiniai rinkimai
birželį, visiems jau žinant, kad laikosi ji tik „pyrago ir botago“ metodu, ir pastarieji resursai
senka.
Antras galios signalas – kitos „geriausia kas mums nutiko“ atramos žiniasklaidoje, ištikimieji
Edmundas Jakilaitis ir Andrius Tapinas prisiminė kažkada žurnalistais buvę ir ėmė domėtis
naujosios „Lietuvos geležinkelių grupės“ (LTG) korporatyvinių reikalų direktorės
Agnės Belickaitės ryšiais su Laisvės partija, asmenine pažintimi su Aušrine
Armonaite ir, vadinasi, viešų ir privačių interesų konfliktu. Užuot nepastebėję arba
gyrę, gynę ir liaupsinę.
Žinoma, ne sąžinė ar profesinė garbė juose pabudo, o pajuto, kad šeimininko
galios silpsta, tad laikas priminti jam kontraktą ir kad būna ir kitų šeimininkų.
Trečias galios signalas – publikacija delfi pavadinimu “Sutaria: Šimonytė peržengia ribas”.
Sutaria kalbinami įvairūs komunikacijos ekspertai.
Pvz., Linas Kontrimas premjerės retoriką adekvačiai įvertina kaip “žemo lygio”, o ir apskritai,
anot jo, viešiems oficialiems asmenimis taip bendrauti tarpusavyje nedera.
„Mano nuomone, tai Lietuvą grąžina į rusiškąją stilistiką, kur žmogaus apipylimas purvu, o ne
analizavimas jo veiksmų arba konfrontavimas prieš jo idėjas būtų didesnė vertybė“, – dėstė L.
Kontrimas.
Taigi, iš esmės ją, premjerę, jis demaskuoja kaip rusiškosios kultūros skleidėją, kitaip tariant
vatinkę. Ir tai – įspūdinga.
Retorika tikrai, švelniai tariant, žemo lygio, bet ne, anaiptol ne dėl “rusiškos stilistikos”: čia
visiškai lietuviška specifinio socialinio sluoksnio stilistika, kokios atitikmenų galime rasti bet
kurios visuomenės atitinkamuose socialiniuose sluoksniuose – tiek rusiškuose, tiek vokiškuose,
tiek anglosaksiškuose.
Etniniai parametrai niekuo dėti ir apeliacija į juos komunikacijos specialistui garbės nedaro – net
galime tai vertinti kaip komišką bandymą suversti kaltę dėl mūsų premjerės “Kremliui” arba
“sovietinei patirčiai”: tai jis, “Kremlius”, įtaisė aukščiausiuose mūsų šalies postuose menkus,
primityvius, vulgarius žmogelius!
Tačiau įspūdingas pats faktas, kad tokios insinuacijos pasirodo dabar pagrindinėse medijose,
užuot toliau teisinus ir liaupsinus.
Matant, kaip premjerė komunikuoja feisbuke, pasak jo, galima suabejoti, kaip jai tai sekasi
daryti kitose srityse, tai yra valdant valstybę. „Kaip mes galime būti tikri, kad tam tikri
dirgikliai žmogaus neišves iš pusiausvyros, pavyzdžiui, svarbių derybų metu?
Žinoma, galima. Ir reikia.
Kitas pakalbintas specialistas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto mokslininkas
Andrius Šuminas komentuoja taip: „Iš vienos pusės, dabartinė premjerė pasižymi savita,
kandžia, ironiška kalba ir komunikacija, jai tai yra būdinga. Iš kitos pusės, ar tokių žodžių
vartojimas yra tinkamas tokio rango ir tokią poziciją užimantiems politikams? Vis tik galėtumėte
tikėtis, kad aukščiausius postus užimantys politikai išlaikys gerą politikos lygį ir nenusileis iki
tokių žodžių vartojimo. Reikėtų kalbėti ir bendrąja prasme apie mūsų politinės kultūros eroziją“.
Kritika čia įpinta vis dėlto į pataikavimą: “savita”, “kandžia”, “ironiška”, o nesivaldantis
blevyzgojimas vadinamas “komunikacija”.
Ne, nei savita (taip kalba tamsūs stoties rajono užkaboriai ir pigių aludžių lankytojai), nei
ironiška. Ničnieko ironiško nėra tose blevyzgose, nebent manysime, kad iš tiesų intencija buvo
pagirti jų taikiniu tapusią Seimo narę (ironija, priminsiu, yra tiesiog retorinė priemonė perteikti
priešingai pranešimo prasmei, nei tiesioginė pažodinė).
Trečias ir paskutinis straipsnyje kalbintas pašnekovas, viešojo kalbėjimo ir komunikacijos
lektorius Igoris Vasiliauskas, irgi vertina panašiai: „Ingrida, mano giliu įsitikinimu, sureagavo
neteisingai. Aš neabsoliutinčiau, kad politikai perėmė [O. Šurajevo leksiką], bet jie tarsi pratęsė
tą patį žemą komunikacijos lygį. Jie nuėjo tuo pačiu keliu”.
Perėmė, perėmė, kaip tik tokią – ir įvardinti tai nevyniojant į pūkus nėra joks “absoliutinimas”.
Beje, atkreipkime dėmesį į šį jaukų “Ingrida” (arba “Olegas”) netgi kompanijos kritikų lūpose:
kurios dar partijos politikai buvo intymiai familiariai viešumoje vadinami vardais? Taip
sugnalizuojama, kad “Ingrida” – “mūsų”, draugužė iš gretimos laiptinės: kaip tokia, artima ir
sava, nepasitikėti? Rinkėjai juk “tokie kvaili”, kad, parimdami premjerės vadimą “Ingrida”,
nepastebės, jog ta draugužė – visai ne jų.
Ir ketvirtasis savaitės galios signalas – „geriausia, kas mums nutiko“ vieša desperacija.
Netgi pati LRT publikuoja straipsnį (tiesa, vis dar šiaip taip vyniojantį į pūkus ir pataikaujantį),
pavadinimu:
https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1942455/arogancija-ir-isgaravusi-landsbergio-lyderyste-
kodel-konservatoriai-laimejo-vilniu-bet-neteko-lietuvos-meiles
Lyderystė išgaravo?
Meilės neteko?
Tarsi ta lyderystė ar meilė kada nors būtų buvusi!
“Daugiau partijos pirmininko rinkimuose nebedalyvausiu“, – Pareiškė, negalėdamas nematyti
rinkimų rezultatų, G. Landsbergis.
“Manau, kad tai yra svarbus, reikšmingas signalas, ir, tiesą sakant, neabejoju, kad tai taps
būsimos partijos krypties ir diskusijų, renkantis būsimą partijos pirmininką ar pirmininkę,
dalimi. Norėčiau tikėti, kad tas signalas, išgirstas apie šiuos rinkimus, taps pozityvia paskata
tolimesnei partijos krypčiai“, – pridūrė G. Landsbergis.
Irena Degutienė: „Objektyviai vertinant, tai tikrai yra nesėkmė. Negaliu pasakyti, kad
triuškinamai pralaimėjo, bet tai nesėkmė“, – apie menkesnį gautų mandatų skaičių sako
politikė.
Ieškoma priežasčių ir kaltųjų (“Laisvės” partija; dabar garsiai kalbama, kad konservatorių
frakcijos Seime palaikymas „laisviečių“ projektams sumažės) – randamos visos, išskyrus
tikrąją, esminę: visa šalis pagaliau suprato, kas tokie ją valdo.
Seimo narys Audronius Ažubalis: taip nutiko, nes partija šiandien „šiek tiek dreifuoja į
Laisvės partijos pusę“, be to, partija dažnai matoma kaip elitistinė, toli nuo eilinių žmonių
esanti partija. „Arogancija, reikia pripažinti, yra būdinga kai kuriems partijos atstovams. O
politikoje arogancija yra savižudiškas dalykas”.
Ne, tai nei elitizmas, nei arogancija. Tai tik konservatorių paguodos pasakėlė sau patiems: jie
įsivaizduoja esą nubausti už tai, kad jie - elitas (juk “žmonės” elito nemėgsta), esą jie YRA
elitas ir matomi kaip elitas ir DĖL TO nemėgstami: nepakamai nusileidžia iš savo dvasinių
aukštumų, “žmonės nesupranta” (Premjerė, tiesa, pabandė “paprasčiau” – bet žmonės buvo net
ir tam pertamsūs: nesuprato).
Nieko panašaus – jie nėra elitas ir niekas jų taip nemato, niekas elitu nelaiko – tik jie patys
save. Napoleonu tampi ne kai pats save juo laikai ir įtikini dar tris palatos pacientus, o kai
laimi mūšius ir už tave mirti pasiruošusi ištisa armija. Aristokratu tampi, kai esi išties
moraliai, išsilavinimu, intelektualiai pranašesnis už daugumą, ar bent sugebi palaikyti šią
iliuziją atitinkamomis manieromis, dekoru – bet ne tada, kai tiesiog skelbiesi esąs geresnis ir
drabstaisi aplink panieka. Vulgarumas ir darželinuko lygio užgauliojimai - ne arogancija .
Visuomenės dugnas arogantišku nebūna, O čia būtent jis – tikrasis visuomenės dugnas, kuriuo
nesiliaujama būti gavus diplomą (ypač dabar, kai jo gavimui nebereikia jokių intelektinių
kompetencijų nei netgi skaityti, nei netgi raštingu būti – pakanka susimokėti ir pasėdėti) ar
prasibrovus į aukštas pareigas. Arogancija yra nemaloni, bet vis dėlto aukštesniame būties
lygyje atsirandanti savybė.
Pralaimėjo ne todėl, kad “blogai parinko komunikaciją” ar buvo “per liberalūs” mūsų “per
konservatyviai visuomenei”. Ar kad netyčia nutiko bėda vienam jos nariui įsipainioti į reto
bjaurumo skandalą.
Pralaimėjo todėl, kad – kad ir kokią “naują kryptį” tikėtųsi sukurpti (tuo dar kartą
išsiduodami, kad žiūri į piliečius kaip sukčius vertelga į maustomus pirkėjus: kokį čia kitą
eliksyrą jums pasiūlyti, jei senojo nebeperkate?) – pasimatė tikrasis, neįtikėtinai ciniškas jos
turinys: tie žmonės kalba ir elgiasi kaip Šimonytė ne iš “nesivaldymo”, “nepagalvojimo” ar
atsitiktinai – pagal savimi patenkintą vulgarumą, oportunizmą, valią pataikauti, besąlygišką
klusnumą, ekstremaliai įžūlų chamizmą ir nuoširdų įsitikinimą, kad visi kiti – dar ribotesni ir
blogesni, todėl privalo tapti valdiniais, jie atsirenka “savus”, tai ir yra vienintelis juos
vienijantis dalykas. Taip jie natūraliai bendrauja tarpusavyje ir kitaip nebemoka – ta leksika,
tas, kaip jie vadina, “humoras”, yra oras, kuriuo jie kvėpuoja. Jei žmogus bukai pasipūtęs,
įžūlus ir vulgarus – drąsiai galima spėti (ir beveik visada pataikyti), jog priklauso TS-LKD
arba jos butaforiniams dariniams, arba už juos balsuoja.
Partija pati aiškiai supranta neturinti jokios ideologijos, jokių pažiūrų – išskyrus tas, “kurių
reikia”, kad išsilaikytum valdžioje; ir nieko, jokio sluoksnio, jokios visuomenės dalies
neatstovauja – tik negrabiai apsimeta atstovais, prieš tai tyčia pati primesdama fiktyvią
poliarizaciją, jie tą sąmoningai vadina “elektorato kūrimu”. Pvz., iš pradžių bandė susikurti
lygioje vietoje elektoratą baugindama gėjais ir feministėmis, ir apeliuodama į amerikietiškas
“šeimos vertybes”, vėliau (pamatę, kad nusisuka jaunimas) – atvirkščiai, pagamino produktą
“jaunimui”, pasitelkė LGBT ir feministes bauginti visiems kitiems.
Gal anas minėtas straipsnis apie Šimonytės “peržengtas ribas” – kaip tik toks naujos krypties
signalas, kai konservatoriai suvaldys per jėgą savo prigimtinę leksiką, mes “Laisvės” partiją ir,
užsikabinę ant kaklų rožinius, kaip kadaise, vėl ims plėšytis marškinius dėl “krikščioniškų
vertybių”?
Gal, bet tai – signalas mums: kas jie tokie ir kad pasikabins po kaklu, pagal aplinkybes,
kryželį, Dovydo žvaigždę, svastiką, tautinę juostelę, kūjį su pjautuvu, vaivorykštę, ultra-
šeimyninę atributiką ar Klauso Švabo portretą, kad tik jūs, kuriuos jie laiko nuosava paveldėta
avinų banda, vėl juos išrinktumėte, o jie privačiai tyčiotųsi ir niekintų dar labiau, tik tą bandytų
šiek tiek patraukti nuo viešumos akių.
Ne, jie nepasikeis. T.y išoriškai be problemų pasikeis į bet ką – kad tik išliktų tuo, kuo yra:
tokiais, kokie įsinarsino atvirai pasirodyti rankas atrišusiu “pandeminiu” laikotarpiu.
Kaip tik tą jie dabar bandys: išoriškai atsiribos nuo “Laisvės” partijos, gal net ims pagarbiau
viešai šnekėti, gal net “atsiprašys už klaidas”, gal net persivadins partiją kitaip, gal net
demontuos ją ir įsteigs naują, į kurią visi, pasivadinę “jauna nauja jėga”, sušoks. Toliau
tikėdami tuo, kuo tiki: kad rinkėjai – kvailesni už juos, nepaprastai kvaili, todėl nieko
nepastebės ir subalsuos.